Prieš tris ar daugiau savaičių padirbtuvės gavo pasiūlymą prisidėti prie kalėdinių Sapiegų parko papuošimų darymo. Parko žibintai laisva tema. Plius finansavimas medžiagoms. Kadangi, bent jau aš ne kartą dariau šviečiančius daiktus (saulė, šešėliai), šis pasiūlymas taip pat sudomino. Pasitarėm ir sutikom. Daug nesileidžiant į detales. Apžiūrėjom parką. Beje, kas nebuvęs, rekomenduoju apsilankyti. Prasinaršėm internetus ieškodami įkvėpimo (pintrestas), bei apturėjom net dvi brainstorming’o sesijas pavadinimu “tai ką gi po velnių gaminam”. Nusprendėm daryti šviečiančius cilindrus. Per kelis vakarus susikonstravom bandomuosius maketus, pasitikrinom idėjas ir galutinai nusprendėm, jog gaminsim cilindrus, kuriuos sukabinsim į medžius ir jie dieviškai gražiai švies. Likus dviem savaitėm iki D-Day, vyko pirmosios dirbtuvės, kurių metu konstravome pirmą veikiantį žibintą. Tikslas buvo surasti kuo daugiau klaidų ir netikslumų, kad likusius žibintus pagamintume be trūkumų. Dirbtuvių metu dar labiau patobulinome lempos konstrukciją ir likus savaitei iki renginio darbavomes antrosiose dirbtuvėse, kurių metu pagaminome visus dvylika šviestuvų ir pasiruošėm viską jų kabinimui medžiuose. Atėjus laikui, viskas vyko pagal planą. Šviestuvus sukabinome į medžius ir vykstant antakalniečių bendruomenės kalėdiniam renginiui, žibintai jau švietė.
Taip paprastai ir paviršutiniškai apie visumą. O dabar apie detales ir šiaip padrikos mintys. Labai nemažai laiko sugaišome, kol sugalvojome, kaip padaryti, kad lempos šviestų. Pradžioje patikrinom idėją su saulės baterijomis pasikraunančiomis LED lemputėmis. Galvoje atrodė gerai, praktikoje, visiškai nerealistinis variantas. Senukuose pirkti sodo žibintai su saulės baterijomis, nors ir pigūs, bet šviečia žiauriai silpnai ir trumpai. Taip kad teko susitaikyti su mintimi, jog į šviestuvus iš kažkur reiks atvesti 220.
Iš to seka, kad reikia labai rūpintis jog dregmė nepridarytų problemų. Prisiminiau IP standartus ir jų numeracijas. Taip pat, kad yra toks dalykas, kaip srovės nuotekio relė, kuri pati atjungia elektros grandinę, jei netyčia kur nors yra elektros nuotekis ir neduok die kažką purto. Sužinojau, kad yra labai neblogų sintetinių audinių kalvarijų parduotuvėje, bei kad floroscencinės lempos neveikia neigiamoje temperatūroje (bent jau ne visos). Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu tiksliai žinoti, kaip bus konstruojamas daiktas. Pasakymas “tai medžiagą tiesiog pritvirtinsim prie lentos” netinka. Medžiaga “tiesiog” nesilaiko prie lentos. Reikia tiksliai žinoti, kaip ji bus tvirtinama ir su kuo. Ir visas tokias smulkemnas reikia žinoti apie kiekvieną lempos mazgą.
Taigi, lempos kaba. Ir kartais šviečia. Tik gaila, kad dėl perdėto (mano manymu) kai kurių žmonių atsargumo, jų nepalieka įjungtų naktį. Wait, what??? Taip. Kadangi tai yra laikina instaliacija, maitinama iš rozetės, kuri yra antakalnio seniūnijos patalpose, atsakingi žmonės nesijaučia pakankamai saugiai, kad paliktų laidą rozetėje per naktį. Taigi žibintai geriausiu atveju dega iki darbo pabaigos. Nebent kas nors pasikeis. Na, bent patirties pasisėmem. Labai ačiū bedradarytojams : Margaritoms, Rūtai, Ievai ir Juliai, bei visiems kitiems, kas bent truputį nagus prikišo prie šio projekto.
Originalus straipsnis : http://vincnetas.blogspot.com/2013/12/pasviesk-zibintai-antakalnyje.html
